vėluoti

Lithuanian

Etymology

vėlùs (“late”) +‎ -úoti (“verbal suffix”).[1]

Pronunciation

  • IPA(key): [ʋʲeː¹ˈluɔtʲɪ]
  • Rhymes: -uɔtʲɪ
  • Syllabification: vė‧lúo‧ti

Verb

vėlúoti (third-person present tense vėlúoja, third-person past tense vėlãvo)

  1. to be late

Conjugation

Conjugation of vėluoti
singular vienaskaita plural daugiskaita
1st person 2nd person 3rd person 1st person 2nd person 3rd person
aš tu jis/ji mes jūs jie/jos
indicative present vėlúoju vėlúoji vėlúoja vėlúojame
vėlúojam
vėlúojate
vėlúojat
vėlúoja
past vėlavaũ vėlavai̇̃ vėlãvo vėlãvome
vėlãvom
vėlãvote
vėlãvot
vėlãvo
past frequentative vėlúodavau vėlúodavai vėlúodavo vėlúodavome
vėlúodavom
vėlúodavote
vėlúodavot
vėlúodavo
future vėlúosiu vėlúosi veluõs vėlúosime
vėlúosim
vėlúosite
vėlúosit
veluõs
subjunctive vėlúočiau vėlúotum vėlúotų vėlúotumėme
vėlúotumėm
vėlúotume
vėlúotumėte
vėlúotumėt
vėlúotų
imperative — vėlúok
vėlúoki
tevėlúoja vėlúokime
vėlúokim
vėlúokite
vėlúokit
tevėlúoja
Participles of vėluoti
adjectival
active passive
present vėlúojąs
vėlúojantis
vėlúojomas
past vėlãvęs vėlúotas
past frequentative vėlúodavęs —
future vėlúosiąs
vėlúosiantis
vėlúosimas
participle of necessity — vėlúotinas
adverbial
special (pusdalyvis) vėlúodamas
half-participle
(padalyviai)
present vėlúojant
past vėlãvus
past frequentative vėlúodavus
future vėlúosiant
manner of action (būdinys) vėlúote
vėlúotinai

References

  1. ^ Smoczyński, Wojciech (2007), “vėlùs”, in Słownik etymologiczny języka litewskiego [Etymological Dictionary of the Lithuanian Language]‎[1] (in Polish), Vilnius: Vilnius University, pages 733-4