skiuta

Old Swedish

Etymology

From Old Norse skjóta, from Proto-Germanic *skeutaną.

Verb

skiūta

  1. to shoot

Conjugation

Conjugation of skiūta (strong)
present past
infinitive skiūta —
participle skiūtandi, skiūtande skutin
active voice indicative subjunctive imperative indicative subjunctive
iæk skiūter skiūti, skiūte — skø̄t skuti, skute
þū skiūter skiūti, skiūte skiūt skø̄st skuti, skute
han skiūter skiūti, skiūte — skø̄t skuti, skute
vīr skiūtum, skiūtom skiūtum, skiūtom skiūtum, skiūtom skutum, skutom skutum, skutom
īr skiūtin skiūtin skiūtin skutin skutin
þēr skiūta skiūtin — skutu, skuto skutin
mediopassive voice indicative subjunctive imperative indicative subjunctive
iæk skiūts skiūtis, skiūtes — skø̄ts skutis, skutes
þū skiūts skiūtis, skiūtes — skø̄sts skutis, skutes
han skiūts skiūtis, skiūtes — skø̄ts skutis, skutes
vīr skiūtums, -oms skiūtums, skiūtoms — skutums, skutoms skutums, skutoms
īr skiūtins skiūtins — skutins skutins
þēr skiūtas skiūtins — skutus, skutos skutins

Descendants

  • Elfdalian: stjuota
  • Jamtish: skjǿte
  • Scanian: skjúda, skúda
  • Swedish: skjuta

References

  • skiuta in Knut Fredrik Söderwall, Ordbok öfver svenska medeltids-språket, del 2:1: M-T