giurþa

Old Swedish

Alternative forms

  • giorþa

Etymology

From Old Norse gyrða, from Proto-Germanic *gurdijaną.

Verb

giurþa

  1. to gird

Conjugation

Conjugation of giurþa (weak)
present past
infinitive giurþa —
participle giurþandi, -e giurþaþer
active voice indicative subjunctive imperative indicative subjunctive
iæk giurþar giurþi, -e — giurþaþi, -e giurþaþi, -e
þū giurþar giurþi, -e giurþa giurþaþi, -e giurþaþi, -e
han giurþar giurþi, -e — giurþaþi, -e giurþaþi, -e
vīr giurþum, -om giurþum, -om giurþum, -om giurþaþum, -om giurþaþum, -om
īr giurþin giurþin giurþin giurþaþin giurþaþin
þēr giurþa giurþin — giurþaþu, -o giurþaþin
mediopassive voice indicative subjunctive imperative indicative subjunctive
iæk giurþas giurþis, -es — giurþaþis, -es giurþaþis, -es
þū giurþas giurþis, -es — giurþaþis, -es giurþaþis, -es
han giurþas giurþis, -es — giurþaþis, -es giurþaþis, -es
vīr giurþums, -oms giurþums, -oms — giurþaþums, -oms giurþaþums, -oms
īr giurþins giurþins — giurþaþins giurþaþins
þēr giurþas giurþins — giurþaþus, -os giurþaþins

Descendants

  • Swedish: gjorda (obsolete)