beadurinc
Old English
Etymology
From beadu (“battle”) + rinċ (“man”).
Pronunciation
- IPA(key): /ˈbæ͜ɑ.duˌrint͡ʃ/
Noun
beadurinċ m (nominative plural beadurincas)
- warrior
- Synonyms: see Thesaurus:cempa
Declension
Strong a-stem:
| singular | plural | |
|---|---|---|
| nominative | beadurinċ | beadurincas |
| accusative | beadurinċ | beadurincas |
| genitive | beadurinċes | beadurinca |
| dative | beadurinċe | beadurincum |